Kiemelis prie trijų akmenų

Bela ėjo link Hagrido trobelės ir pamatė mergaitę.Tada priėjo prie jos ir tarė:
-Sveika.Man reikia tavo paslaugos.Aš labai skubu, todėl prašau,kai tik Hagridas pasirodys perduok jam šitą raštelį, gerai?
Tai tarusi ji įbruko mergaitei į rankas lapelį kuriame buvo žaliu parašu įmantraii išraityta:

Sveikas Hagridai,
kaip laikaisi?Norėjau paprašyti, kad susektum tą kas tai padarė.garantuoju,kad uždraustam miške mačiau vienaragio kraujo.Buk geras surask tą vargšą vienaragį ir jeigu pasiseks pagydyk jį...

Direktorė Belatriks.

Įbrukusi raštelį Bela pamojavo mergaitei ir nubėgo pilies link.

Calix, išėjusi į lauką, kur buvo gan niūrus oras, paukščiai slėpės tarp medžių šakų, o vabzdžiai buvo sulindę į įvairius plyšelius, pastebėjo trys akmenis. Mergaitė kiek pažiūrėjus pastebėjo ir link Hagrido trobelės bėgančia reiną, su kuria susipažino astronomijos pamokoje. Ji nutykino įki tų akmenų ir ant didžiausio šiaip taip užsirioglinus atsisėdo. Iš kuprinėlės išsitraukė knygą "Hogvartso istorija" ir įnyko skaityti. Retkarčiais, žvilgtėldavo į Hagrido trobelės pusę, kur ir nubėgo Reinna. Mergaitei ji visai patiko, tad dar tikėjosi, kad ši grįš. Keli lietau lašai kaptelėjo ant knygos, lyg liepdami ją susigrūst atgal į kuprinėlę. Calix taip ir padarė tam, kad nereiktų raudonuoti bibliotekoj, beteikiant madam Pensei permirkusią knygą ir sakyti " Jau perskaičiau". Ji pažvelgė aukštyn į dangų, iš kurio krentantis lašai prausė jos veidą.

Mergaitė pastebėjo atėjusią Reinną. Ji nusišypsojo, o išgirdusi klausimą, ramiai atsakė:
- Vaikščiojau kiemu ir pamaniau paskaityt. - mergaitė užtilo, bet supratusi, kad nesimato, kad ji skaitė pridūrė. - Žinoma, dabar įsidėjau, kad netektų raudonuoti ir aiškintis dėl permirkusios knygos.
Calix nusijuokė ir pažvelgė į Reinną. Dideli it pupos vandens lašai krito ant jos pečių galvos, o veide tūnojo maža šypsenėlė.
- Pastebėjusi tave, galvoju, palauksiu, gal grįši.

- O, ačiū, - nusišypsojo Calix kai išvydo didelį melsvą skėtį virš jų. Mergaitė nusišypsojo ir užsikėlė kojas ant akmens. Ji matė, kaip didžiuliai lašai krito į netoliese buvusią balą. Tada, šalia sėdėjusi mergina jos paklausė:
-Kas tau čia labiausiai patinka?Iš visko...
- Mane labai žavi uždraustasis miškas... Norėčiau kada ten papulti, bet žinau, kad mokiniams ten lankytis draudžiama. - mergaitė žvilgtelėjo miško pusėn. - Juk uždraustas vaisius saldesnis, - pasakė patarlę ir šyptelėjo.
Po kelių akimirkų, Reinna pradėjo kuistis kuprinėje. Calix, apkabinusi savo kelius, įdėmiai žiūrėjo į ją. Po kelių minučių, mergina ištraukė gražų žalią švytintį medalioną. Mergaitei atrodė, lyg jį matytų nepirmą kartą. Toks jausmas kad aš jį jau esu mačius. Mergaitė prisiminė portretą pas savo senelę namuose. Jame buvo pavaisduota rudaplaukė moteris su panašiu medalionu. Calix turėjo pripažinti, kad ta moteriškė buvo gan sunkaus charakterio, tad į ilgas diskusijas su ja nesileido.
-Nesi mačius ko nors panašaus? - reina atsisuko į ją ir paklausė. Calix pažvelgė jai į akis, o tada tik burbtelėjo:
- Taip. Mano senelė turi portretą su kažkokia moterimi. Kuri, tiesą sakant, tikrai nelengvo būdo, bet, pripažinsiu, gan graži... Jai ant kaklo kabo panašus medalionas... - Calix akies kampučiu pažvelgė į medalioną. - Na, bet ten, manau, šiek tiek kitoks.
Calix numojo ranka, lyg sakydama pamiršk.

- Daugiau informacijos galėtumėme paieškoti bibliotekoje, - mergaitė šyptelėjo o vėliau pridūrė, - O per Kalėdų atostogas galėčiau paklausinėti tos moteriškės apie tą medalioną. Gal vis dėl to ten tas pats..
Mergaitė dėjo daug vilčių į tai.
- O ko tu norėtum kad dar papasakočiau? - mergaitė nusijukė ir staiga jai atėjo staigi mintis, - Jei tu dabar septintakursė, tai reiškia greit baigsi mokyklą... Mokytojausi gal čia? - ji nusišypsojo ir jai pasidarė gera, pagalvojus, apie tokią mokytoja, kaip Reinną : galėtų būti ir draugė, ir mokytoja. Mergaitė dar kart nusijuokė.

- Taip... Didžiulis ir dar neištyrinėtas. - Calix pažvelgė Hogvartso pusėn. - Laukiu kada būsiu antrakursė - norėsiu žaist kvidičą.
Mergaitė jau įsivaizdavo, kaip skrieja aplink žiedus... Pastebėjusi, kad Reinna pasiėmė sausainių pakelį ir pasiūlė jai, Calix linktelėjo ir paėmė vieną iš pakelio. Saulė apšvietė Hogvartsą ir ežerą, kuris kaip visada atrodė magiškas...
- Reinna, o tu žaidi kvidičą?
Mergaitė pažvelgė į ją ir nusišypsojo.

- Gal kada galėsi - bus smagu. - ši išsišiepė.
Saulės spinduliai apšvietė judviejų veidus.
- Žinoma, gaila bus baigt mokyklą. Bet tikiuosi, tu vis dar liksi čia. O jei būtum mokytoja, tai iš vis nuostabu. - ši susijuokė ir krimstelėjo sausainį kurį turėjo rankoje.
- O dėl atostogų... Nežinau, gal važiuosiu namo, gal liksiu čia. Bet, ko gero, mama lieps būtinai grįžt namo - juk Kalėdos. Bet aš didelio noro sugrįžt neturiu : norėčiau jas praleist ir čia.
Ji nusišypsojo ir paplekšnojo ranka į akmenį.

Mergaitė stebėjo vaivorykštę. Kaip ją seniai mačiau...
- Pas mane tai nėra kam būti auklyte. Turiu tik vyresnius brolį ir sesę : Dafnę ir Hamletą. Hamletui jau 19, baigė seniai jau Hogvartsą, o Dafnė užsispyrė važiuoti į Biobetonse. Jai penkiolika, dabar penktame kurse.
Mergaitė darkart pažvelgė į dangų.
- Beje, mane brolis jau kažkada mokino skristi šluota. Vos tik pakilau, į kiemą išlindo mama ir pradėjo šaukti, kad tučtuojau leisčiaus žemėn. Sako " Viskam išmokt ji turės laiko Hogvartse", - Calix nusijuokė.

- Kaip nori - galiu paprašyti. - Mergaitė nusišypsojo merginai ir taip pat nusijuokė. Tik, manau, tau reiktų tvirtint, kad esi grynakraujė ir kad tau nepatinka purvakraujai bei žiobarai. Po kiek laiko jie būtinai tave priimtų.
Calix įsivaizdavo, kaip abi su Reinna valgo kalėdinę žąsį.
- O išmokti tai išmoksi - būtinai, - ji nusijuokė. - Juk jei noriu žaist kvidičą turiu mokėt skraidyt, ar ne? - Ji nusišypsojo.
- Beje, gal gali papasakoti apie savo šeimą ir kodėl taip nenori grįžt namo?

- Ką? - Calix atsisuko į mišką. Ten ji jau nieko neišvydo tik netoliese stovint Hagrido trobelę.
Ji dar tebežiūrėjo į mišką... didelį ir paslaptingą...
- Ar tu eisi į jį? - ji parodė pirštu į mišką. - Jei taip, ar galiu kartu??
Mergaitė laukė progos į jį patekti. Ji tikėjosi, kad dabar jai išeis ten patekti.
- Beje... Ar skaitei direktorės raštelį?

Reinna mirktelėjo:
-Gi esu seniūnė...Į mišką nueisim.Bet neilgam ,nes dar neturiu tokios progos,kad pirmakursius leisčiau į uždraustajį mišką.Ir bėje,raštelio aš neskaičiau.
Mergina apsidairė.Pažiūrėjus į miško pusę,nieko nematė.Jokio vilkolakio ar vienaragio..."Gal per pavojingai elgiuos leisdama eiti į uždraustajį mišką?...Aj tiek jau to."Reinna pasilipo ant akmens, kad galėtų pamatyti aiškiau."Manau net nereikės eiti į mišką..." Mergina sustingo.Šėt.Vilkolakis.Reinna nulipo nuo akmens.
-Gal pranešk direktorei, kad vilkolakis ne per pilnatį išlindo iš miško, o aš pabandysiu nukreipti to padaro dėmesį...
Reinna atsiduso.Tada nuėjo tolėliau, prie Hagrido trobelės.Susigriebus dar riktelėjo:
-Bendriau,direkorei po kol kas nieko nesakyk, ir ateik į Hagrido trobelę.
Mergina laukė atsakymo, ir tuo tarpu pabeldė į trobos duris.Jas, gal antrą kartą pravėrė Hagridas.
-Kas vėl buvo..?Dar vienas raštelis?
-Ne,bet...Ten,-Reinna parodė pirštu į mišką.-Toje vietoje buvo vilkolakis...Garantuoju.
Toje vietoje nieko nebuvo.Reinna pasijuto tikrai kvaiša.Hagridas išėjo į lauką ir pakvietė Calix ateiti prie jų.
-Reinna,manau tau reikia pailsėti.Ir taip,kaip sebiūnė manau daug pluši, o kur dar mokslai...Vilkolakiai neišlenda dieną iš miško,juolab ne per pilnatį...
Reinna nuleido rankas.Atrodė, kad ji tikra pamišėlė."Reikėtų man išmokti oklumantijos...Nežinau,kodėl,bet reikėtų..."Reinna laukė po kol ateis Calix.

Calix nukulniavo prie Hagrido. Savo žalsvomis akimis nužvelgė nuo kojų iki galvos - didelis barzdotas milžinas šypsojosi ir garsiai kalbėjo. Mergaitė nukreipė žvilgsnį į mišką. Ji nieko nematė, ką buvo mačius Reinna.
- Aš čia tik dėl to, kad Reinna sakė ateit čia. - ji įtariai nužvelgė Hagridą.
Pro atvertas duris pastebėjo, koks kuklus jo namelis, o tada pažvelgė Reinną. Ji abejojo, kad ši matė vilkolakį.
- Gal ten buvo koks kitas padaras nes vilkolakiai dienomis nesibasto. - Calix dar kart nužiūrėjo mišką. - Kaip bebūtų, šį kart pritariu Hagridui.

Mergaitė nustebo dėl tokio staigaus temos pakeitimo, bet tik entuziastingai linktelėjo.
- Žinoma noriu!
Ji atėjo arčiau Reinnos ir jai smagiai šyptelėjo.
- Juk jei norėsiu gaut vietą kvidičo komandai turiu mokėti bent išsilaikyt ant jos. - Calix nusijuokė, kaip Reinna sakė : juoktis sveika. D
Danguje saulė dosniai dalino žemei savo spindulius, o ši, atsigaivinusi lietumi, šildėsi juose.