Klastūnyno koledžo stalas

Amy praverė duris ir įėjo į salę. Tyliai sėlindama ji priėjo prie savo koledžo stalo ir atsisėdo. Su visais pasisveikino ir apsižvalgė. Salė labai graži. Lubos žvaigždėtos. Staiga merginos pilvas ėmė tyliai gurgėti. Ji pasižiūri į stalą. Jis tiesiog lūžo nuo įvairių vaišių ir gėrimų. Amy atsargiai įsidėjo kepsnį ir košės. Tada įsipylė moliūgų sulčių. Kaip skanu... Nuo vakar dienos nieko nevalgiau . Staiga ji užspringo nuo bulvių košės, mat jos į burną prisikrovė per daug. Amy ėmė kosėti, bet greit vėl nurimo. Atsigėrė sulčių ir viskas vėl buvo gerai. Tuo met pasiėmė pyragaitį. Jį greit sukramsnojo ir atsistojusi tyliai lyg pelytė išsmuko iš didžiosios salės, prisikimšusi pilną pilvą.

Kerė atėjo prie klastūnyno stalo ir ėmė šveisti savo vakarienės porciją. Pavalgiusi atsistojo ir ramiai išėjo iš salės.

[[Bela:Taisyklėse parašyta kad poste turi būti 3-4 mažiausiai, bet nepatartina 2 eilutės.Taisyk]]

Mergaitė, pasitaisius savo apsiausto apykaklę, atidarė sunkias Hogvartso Didžiosios salės duris. Calix pateko į didžiulę salę, su keturiais stalais, skirtais skirtingiems koledžams. Ji girdėjo linksmą juoka, pašnekėsius, indu skambėjimą. Malonūs kvapai kuteno jos nosį ir ji palengva nužingsniavo link ilgo Klastūnyno stalo. Prasilenkusi su Kere, kuriai tarstelėjo "Labas", ji klestelėjo į kėdę. Šalia garsiai šnekėjos keli pirmakursiai, o ji nugvėlbė vištienos kepsnuką ir salotų. Kapodama maista į gabalėlius, ji šnekėjosi su kitais klastūniečiais, gėrė kažkokias sultis ir dirsčiojo pro langą... Pro langą... Niūrus dangus buvo tą dien : saulė nesivargino ir savo spindulių nesiuntė žemeil, be kurių ji tapo niūri ir šalta, dėl ko mergaitė visiškai nenorėjo į lauką. Ji nemėgo tokio oro.
Pagaliau viską suvalgius, Calix suvalgė dar kažkokį saldainį, kuris buvo kišenėje ir nužingsniavo link durų. Jokio įdomaus jaunimo čia. Ji atsiduso ir vėl atidarius sunkiąsias didžiosios salės duris dingo tamsiame hogvartso koridoriuje.

Calix atipeno link didžiosios salės, prie savojo koledžo stalo. Čia jau sėdėjo Kerė.
- Labas rytas, Kere. Kaip išsimiegojai?
Mergaitė pradėjo valgyt sriubą, kurią turėjo dubenėlyje. Atskrido pašto pelėdos, bet ji nei vienos negavo. Keista..
- Lauki ko nors laiškų? - paklausė ji Kerės žiūrėdama į pelėdas.
Greitai nukrito laiškas ir Calix. Ooo... Vis dėl to manęs ten nieks nepamiršo. Greitai nukrito ir dar vienas, tik nuo sesers.

Kerė pažvelgė į Calix.
-Sveika. Ačiū, miegojau gerai. O kaip tu? Ką sapnavai?
Pažvelgusi į viršų mergaitė pasakė:
-Ne, laiškų nelaukiu, tik noriu pasigrožėti pulku atskrendančių pelėdų. Nuostabus vaizdas būna.
Kerė pasižiūri į nukritusį laišką.
-Hmm... Nuo krikštatėvių....
Nusišypso.

Pensė sunkiai atidarė didžiules hogvartso didžiosios salės duris. Ji greitu žingsniu priėjo prie pačio didžiausio stalo klastūnų, bet ten dar nebuvo daug žmonių, bet swedėjo kelios mergaitės ir Pensei atrodė, kad jos pirmakursės. Ji atsisėdo šalia mergaičių pasiemė vieną spurgą ir ją suvalgė.
- Laba koks tavo vardas? - pasakė Pensei tai mergaitei kuri laikė kažkokį laišką. Po to Pensė pasiemė dar kelias spurgas ir apelsinų sulčių po to mažą jautienos kepsnį ar kaip ten.

- Neaplankė šiandien manęs sapnai... - Calix nusijuokė ir įsikišo savus laiškus į kišenę. - Bet miegojau gan gerai. Minkšta lova...
Mergaitė įsikišo šaukštą sriubos į burną. Pelėdų pulkas salėj ištuštėjo.
- Jo... Gražu būna, kai jos suka ratus aplink. salę, ieškodami savo šeimininko minioje... - Mergaitė pažvelgė į paskuties išskrendančias pėlėdas ir atsiduso. - Man tai sesuo ir tėvai rašo. Kaip ir sakė.
Įsigrūdus dar šaukštą sriubos į burną, ji gardžiai ją nurijo ir gurkštelėjo sulčių. Laiškai gulėjo saugiai jos kišenėje, kadangi Calix nusprendė perskaityti juos vėliau.
Staiga prie jų prisidėjo kažkokia tamsiaplaukė mergaitė : vos tik atsisėdusi, ji prarijo vieną iš daugybės spurgų. Ji į ją kreivai žiūrėjo.
- Mergaite, tu grynakraujė?

Pensė išpūtė akis išgirdusi klausimą ar ji grynakraujė tai buvlo lyg įžeidimas.
- Taip grynakraujė. - šaltu balsu atsakė Pensė ir nusisuko į Kerės pusę.
- Aš Pensė Parkinson. - pasakė ji ir pasiemė vištos ketvirtį į savają lėkštę taip pat ir apelsinų sulčių kur stiklinėje jų nebebuvo. Apsidairiusi ji suprato, kaf klastūnyno stalas neabejotinai geriausias iš visų. Taip pat čia buvo didžiausias maisto pasirinkimas. Ji pažiūrėjo į klastuolę. Kaip ir visų klastuolių akys buvo pilnos klastos.
- Ach..... - atsiduso Pensė ir vil krimstelėjo vištos ketvirčio.