Ežero gelmėse

Bela įšoko į vandenį ir panėrė.bakstelėjusi lazdele sau per kaklą ji ištarė burtažodį ir užsimerkė.pajautė kad jos kvėpavimo takai užsiveria ir ji ima galėti kvėpuoti po vandeniu.Įkvėpusi ir iškvėpusi ji pajudino kojas ir srovė ją ėmė nešti gilyn.Nuplaukusi link kažkokios uolos ji tris kartus pabarbeno krumpliais į akmenį.Po kiek laiko ji pakartojo tą judesį dar tris kartus ir gale paleido tamsiai raudonas žiežirbas iš savo butyų lazdelės galiuko.Oloje atsivėrė durys ir pasigirdo balsas:
-Seniai čia besilankei Belatriks...Maniau, kad pamiršai mus...
Bela nusikvatojo ir tarė:
-Kaip galėčiau pamiršti gerus savo draugus?Gal ileisi?
Ji nedrąsiai pažvelgė į olą su kuria kalbėjosi.Iš angos išlindo susivėlęs vandenis ir tarė:
-Bela, žinai mūsų taisykles.Tik su slaptažodžiu...
Bela žvilgtelėjo į susivėlusį vandenį ir tarė:
-Na negi neįleisi manęs be slaptažodžio, Smerfai?Pasenai...
Dabar jau vandenis nusikvatojo ir tarė;
-Senstam visi.Vieni greičiau kiti lėčiau...Matau tu gerai išsilaikius...
-Ar aš,-nusijuokė Belatriks:-Mes juk nesimatėme dešimtį metų...Negi tikrai neįleisi manęs be slaptažodžio...Rimtai kalbi?
Vandenis rimta mina linktelėjo ir įrėmė savo trišakį į uolą.
Bela užsimerkė atsimerkė ir tarė:
-Na gerai.Kas maino spalvas bet ne chameleonas, kas protingas, givybingas bet ne gyvenimas?
Vandenis linktelėjo ir patraukė šakę.Tada tarė:
-Žinau ko atėjai.Štai tavo daiktai ir keliauk,-jis ištiesė į Belą savo žalią žvynuotą ranką ir padavė jai maišelį.Jame kažkas spurdėjo ir nerimavo.
Bela paėmė pakilnojo ir tarė:
-Jis sveria mažiau nei tarėmės...Ten trūsta dar trijų.
Vandenis mostelėjo ranka ir nuožmiai mirktelėjo.Maišelis pasunkėjo ir jame esantys daiktai dar labiau įsismarkavo:
Tada vandenis tarė:
-Man jau metas.Nenoriu, kad kiti tave čia pastebėtų.Eik.
Bela pamojavo Smerfui ir iškilo į paviršių.Vėl bakstelėjo lazdele kaklą ir ji vėl galėjo laisvai kvėpuoti.Įkvėpusi gryno oro ji išlipo iš ežero ir su lazdele savo išdžiovino.Tada pasimuiščiusi ji išsitiesė ir nuėjo pilies link.